BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


aš, (tu) ir lietaus kambarys

man ši vasara prasidėjo lietumi ant nuogų pečių (tą šiltą birželio vakarą pirmą kartą apsirengiau savo ilgą suknelę, daug šypsojomės su r. per koncertą ir stipriai apsikabinom stotelėj prieš išsiskiriant). tą patį birželį lietus mane pravirkdė, kai per jį - šaltą ir nesvetingą - teko be skėčio pareiti namo grįžus iš briuselio. vėliau lietaus neišsigandom su j., atsiraitoję džinsus šokinėjom per balas, išgėrėm alaus ir sutemus jis mane palydėjo namo.

liepą išmokau užuosti, kaip kvepia vėjas prieš pradedant lyti, ir prisimerkti prieš saulę, kuri visada netikėtai išlenda po liūties, o akiniai nuo saulės būna likę gulėti namie. naktys buvo tvakios ir mes besijuokdamos per lietų bėgdavom iki rotušės, iš darbo pasiimtą vyno butelį slėpdamos po pažastimi. lijo per Bastilijos paėmimo dieną ant baltų restorano staltiesių pavakare, kai pas mane atvažiavo tėvai, taip gera buvo po to kvėpuoti dar gyvu oru, kuris būna saulėtais vakarais po lietaus, ir tyliai žinoti, kaip labai aš juos myliu. byrėjo lietus ir ant palapinių tamstoj, po to iš jų visi išlindo girti ir patenkinti - seniai buvau mačius tiek laimingų veidų.

panašu, kad vasara ir baigsis lietumi. jis leidžia dažniau uždaryti terasą - nereikia taip nusilakstyti per 15 valandų darbo dieną. vakar lietus buvo įkalinęs mus kavinėj, per jį man davė apsigaubti vyriška striuke, per jį lipom ant fluxus stogo, per jį grįžau namo visiškai permirkusiais geltonais drobiniais batais.

tiek dainų apie lietų ir visos jos teisingos, po galais.

visą vasarą apdainuočiau ir užtektų vieno pavadinimo.

Rodyk draugams




-

baigta su nemigom.

dabar jums reiktų pabandyti mane pažadinti rytais, kai bandau grįžti į visus tuos nuostabius sapnus.

Rodyk draugams




truputis belgiško alaus ir aš noriu papasakoti, ką myliu

myliu šito hamako spalvas, kurios yra beveik ruduo, norėčiau spalį tokio šaliko
myliu ~ 5 šimtus taurių, kurias šiandien išblizginau
myliu paskutinį laišką
myliu tą naktinį drugį, kuris plakasi mano kambario lempos gaubte
myliu frappe su dvigubu espresso
myliu naktimis palikti groti muziką kompiuteryje - leidžia jaustis ne tokiai vienišai
myliu savo juodą parkerį su per du mėnesius uždžiuvusiu rašalu, šią savaitę juo užrašysiu porą atvirlaiškių
myliu tiesą
myliu šokinėti ant batuto, iš visų jėgų atsispirti ir ore apsisukti 360 laipsnių apie save
myliu savo drauges, kurių jau seniai nemačiau
myliu laistyti gėles balkone naktį
myliu Parulskį ir kaip viename radijo interviu jis įrodo, kad kas akimirką viskas virsta praeitimi, kad nėra čia ir dabar, kuo taip madingai jūs visi, jaunystę besivejantys mano vyrai, taip tikit
myliu dainą cittagazze
myliu, kaip kvepia Justės parvežti karoliai iš maroko
myliu gaono gatvę, eisiu ten tailandietiško masažo
myliu savo naują juodą suknelę
myliu savo seną juodą suknelę
myliu vėją naktimis pro galinį taxi langą
myliu raudonas Mikaelio kojines prie mėlyno kostiumo
myliu vakarais pasileisti plaukus ir kaip jie susigarbanoja po tupėjimo kuoduke visą dieną
myliu paslapčia suvalgyti paliktus dumplainius
myliu mūsų naują pašto dėžutę
myliu dėti nuotraukas į albumus
myliu karoliukų užsegimo reguliavimo grandinėlę, kuri kutena kaklą
myliu šokoladinį moussą
myliu sutapimus, jie leidžia galvoti, kad einu teisingai
myliu valytis akių tušą
myliu sekmadienio mišias Bernardinuose ir po jų koplyčioj truputį paverkti

-

-
myliu
ir nekenčiu

-

-
kad dėl visų šitų dalykų vėl negaliu užmigti

Rodyk draugams




grįžusi po darbo geriu pieną ir tepu skystą medų ant bagetės.

pro praviras balkono duris vėjas judina naktinę užuolaidą.

ant mano klaviatūros nubyra keli ant stalo pamerktų ramunių žiedlapiai.

kažkas šaudo fejerverkus prie baltojo tilto.

groja viena iš sigur rosų untitled (11:43). (originaliame cd galima pačiam įsirašyti tuos pavadinimus. jei galėčiau, pavadinčiau ją ‘plaukuose įstrigo šukos, nes tu manęs nebeglostai’).

ryte (po šešių valandų septyniolikos minučių) lyginsiu šampaninės spalvos suknelę, į ausis įsiversiu perliukus, 27 minutes eisiu pėsčiomis, ties didžiosios-pilies gatvių sankryža sutiksiu A. su vežimėlyje miegančia jos A.; eilinis karštas šeštadienis, nežinau, kiek jų tokių dar liko; užtat žinau, ką sapnuosiu šiąnakt, ir jog man gaila, kad jau nebegaila.

Rodyk draugams




06:40

atsibudusi taip ne laiku ir taip nebegalėdama užmigti skaičiuoju savyje praleistas minutes. jų tiek daug, kad išprotėti būtų labai paprasta. kas keisčiausia: prie šitos ribos visada jaučiuosi grėsmingai priartėjusi tokiais paryčiais kaip šis, kai organizmas atsisako ilsėtis, net ir po 2 valandų miego norisi skaityti storiausias knygas, žiūrėti ilgiausius filmus, gyventi sudėtingiausius kitų gyveinmus, kad tik su savu mažiau reikalų reiktų turėti. dar tokiais rytais man labai norisi išbėgti ir aplink savo kiemo stadioną apsukti 50 ratų ir būti pirma trešnių pirkėja turguje (lyg tai ką nors keistų).

tuo pat metu jaučiu, kad nieko nuostabesnio nei mano dabartinės tvankios birželio ir liepos naktys niekas nėra turėjęs ir niekad neturės. kaip tame Jacques Prévert eilėrašty, kurį radom viename Leuveno universitetų kiemų (su M. kalbėjom, kad jis neišverčiamas į jokias kalbas, jį reikia skaityti ir suprasti tik prancūziškai):

LE BON JEUNE TEMPS

Les rivières étaient claires
La mer était propre
Le pain était bon
Les saisons saisonnières

Les guerres oubliées
et L’amour aimé.

apskritai bandžiau prisiminti savo visas vasaras iki šiol, bet jos tokios išblukusios kaip mėlynas rašalas mano senose užrašinėse, o ši tokia ryški, nes taip savarankiškai galiu skirstyti savo dėmesį, net ir turėdama begales įsipareigojimų, kurie laiką verčia bėgti šitaip greitai.

ir štai jau beveik vidurvasaris, vakar šluodama terasą pastebėjau, kad ir ruduo jau artinasi, nes po truputį, pavieniui, tyliai ir neskaudžiai ima byrėti lapai ir rytais man vis daugiau darbo su jais. vakarais temsta vėl anksčiau ir aš pradedu nebematyti pro restorano langus praeinančių žmonių veidų. o juk vienas iš jų gali būti tavo (kurio visada taip idiliškai laukiau ir vis dar laukiu).

bėda, kad nesu tikra, ar dabar man tikrai reikia pasiduoti gražiems atsitiktinumams, kurių kasdien vis daugiau, ir ko nors sulaukti. vienišiaus prigimtis yra tai, nuo ko, supratau, man reikia stengtis kuo mažiau bėgti ir tada nutinka patys gražiausi dalykai. o mano labai senas įrašas 2006-aisiais primena, kaip gerai tada su savimi sutariau. pasiilgau to. bet ir jaučiuosi kaip niekad arti prie to grįžusi.


nors Š. dainuoja, kad svarbiau pati kelionė, o ne jos pabaiga, vistiek dar truputį skaudu, kad viskas su D. baigėsi šitaip. sako, tokie dalykai praeina savaime. panašu, kad tai suprasti man prireiks daug daugiau laiko nei išmokti, kuo skiriasi pinot noir nuo beaujolais, rieslingas nuo gewurztraminer  (ką padaryti man jau pavyko, dėl to sekmadieniai vienas už kitą gražesni).

Rodyk draugams




mano kairė ranka labai sunki ir šilta, -

tokius ir panašius “burtažodžius” stengiuosi kas vakarą pakartoti sau prieš užmiegant. aišku, jei galvoje neskamba kokia nors daina ar nedygsta naujo sapno daigas.

kas vyksta dar: filmai liūdni, kai baigiasi meduoliai; nuo Tauro kalno galima mistiškai ir smagiai čiaužyti naktimis; pamiršti skaičiuoti gatves, kurias perbėgai juokdamasi ir neatgaudama kvapo, nes tave nori pagauti ir įmesti į pusnį; bučiuotis, bučiuotis, bučiuotis ir tada jausti, kad tikrai viskas bus gerai - nereikia nieko sakyti.

o šiandienos pūga, kai maloniai sninga į veidą, bus pats gražiausias ir vėsiausias prisiminimas ateinančią liepą.

Rodyk draugams




labas rytas, pirmadieni,

džiaugiuosi galėdama tau parašyti pirmoji. pro mano langą jau nebesimato šviesų dėžučių languose, taigi jaučiu sumažėjusią konkurenciją. kaip tu gyveni? ar bent kiek pailsėjai per tas 6 paskutines dienas?
žinai, kadangi visi miega, norėjau tau papasakoti, kad naktimis aš kaip visada susigalvoju smagių veiklų:
- skaityti interviu
- į albumus dėti nuotraukas
- tyrinėti laukiančių festivalių programas
- paliktą atšilti lašišą įtrinti druska ir citrina
- ieškoti įdarytų kriaušių receptų
(- prisiekinėti sau, kad iškart po blogo įrašo pagaliau ateis laikas ir tai esė apie diverse global media cultures)

šis tas apie mano naujus namus: kaimynės sako laba diena ir teiraujasi, ar aš mėgstu žirnius ir ar negalėčiau šiek tiek jų paskolinti; prie mūsų koridoriaus šviesos jungiklio gyvena briedis Meduolis; dar nenusipirkau vazonėlių, bet virtuvėje žiemą būtinai kvepės prieskoniai; rytais prie žaidimų aikštelės matau moterį iš gretimo namo, vaikštančią basomis po šlapią nuo lietaus žolę.

šis tas apie džiazą pastarosiomis dienomis: kontrabosu grojančių vyrų rankos labai gražios ir tai matyti net iš beletažo.

šis tas apie pasiteisinimus: tai pagrindinė visų mano baimių išraiška. sudėtinga ir neperprantama kaip daugiakampis.

smagu buvo šnektelti.

iki, pirmadieni.
i.

Rodyk draugams




langai

atsinaujino blogo sistema, šis tas naujo ir prie mano lango:

pirmi metai, pirmas pavasaris, pirmi rytai, kai mano kambaryje šitiek daug saulės. užsitraukiam kremines užuolaidas jau prieš užmiegant. ateina keisti sapnai prieš pat pabundant.

vakarais važiuodama troleibusu žiūriu į nepažįstamų žmonių langus, kuriuos jie pamiršo paslėpti po užuolaidomis. matau lempas jų lubose, paveikslus ant jų sienų, gėles ir įvairių daiktų kontūrus ant jų palangių; kartais netgi juos pačius - nerandančius vietos, stebinčius vakarinius kamščius, kažko laukiančius.

iš ten sklindanti šviesa, atrodo, tik ir primena tiek daug laukimo. kai darželyje beveik visus vaikus pasiimdavo mamos, aš visada sėdėdavau ant plačių palangių ir laukdavau savosios išnyrant iš tamsos ant menkai apšviesto šaligatvio. kiek pamenu, mama visada būdavo su labai gražiais auskarais iš odinių juostelių. visais metų laikais pareidavom namo parku, kur pavasarį tiek daug kaštonų. nusiskindavom jų, pasimerkdavom į žalią vazą. dabar rytais aš irgi praeinu kaštonus prie senos apleistos ledainės. tik nepasiekiu jau pražydusių jų žiedų, nors gražieji mamos auskarai dabar jau mano ausyse.

man dažnai atrodo, kad esu persekiojama (to slogaus laukimo, ko daugiau) - spaustuvėj taisant korektūras, verkiant per filmus, vienaragiams bėgiojant mano mintyse po dr koncerto, valgant sausainius iš metalinės dėžutės prie neries, išgėrus stipraus saldaus imbierinio vyno, –

šiandien turbūt lis, o aš taip nekenčiu asfalto kvapo po lietaus. niekaip nesuprantu, kaip kažkam jis gali priminti vasarą, ir kaip gali būti žmonių, nežinančių, kaip atrodo liepos.

Rodyk draugams




Hafvilė.

aušta vis anksčiau, temsta vis vėliau. kyla tas nepaaiškinamas noras viską smulkmeniškai sutvarkyti, perlankstyti, sukabinti, dailiai surikiuoti, dar ir dar kartą nusivalyti dulkes, pasimerkti gėlių, nusilakuoti kojų nagus, sutikti seniai matytus draugus, prisivalgyti ledų ir leisti sau daugiau.

bet staiga - Hafvilė.
 (skandinavų žodis hafvilla reiškia, kad paklydai, nes rūkas ar apsiniaukę, nežinai, kur esi)

niekaip neišeinu iš to sudėtingo labirinto, kur žadintuvas yra tiksinti bomba tuno dėžutėje, pavargstu nuo pokalbių apie lazerius, sveitimų pretenzijų į mano asmeninį laiką, priekaištų, skundų, dviprasmybių, įžūlaus knaisiojimosi po mano D diską, šiaurinio vėjo, prisiminimų. labiausiai - nuo iliuzijos apie Andalūziją.

Jovaras dabar pasakytų: aš jūsų visų daugiau ar mažiau nekenčiu.
o aš tik prašau: išgelbėk mane.
iš šito rūko, iš šito slegiančio pavasario.

Rodyk draugams




^


nesikalbėjimai, juodraščiai, sėdėjimas užsimerkus, muzikos archyvai,
tuštėjančios slaptos saldumynų dėžutės, nemiga, aplankų rūšiavimas,
neplauti indai, dryžuotas megztinis, šaltos rankos, užrakintos durys.

ar taip būna tik tada, kai labai pavargsti?

Rodyk draugams




Nauji įrašai

 

Birželis 2017
P A T K P Š S
« Rgp    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  

Archyvai